Liūdijimas.Nuotykiai per Kalėdas 2009 metais.

Per Kalėdas, kaip jau minėjau savo dienoraštyje, mes buvom išvykę į Vilnių.Ten mes atšventėm Kalėdas ir vakarui atėjus, kadangi aš buvau labai sunerimus dėl Moudy, savo jūrų kiauliuko, paprašiau mane nuvežti namo. Mes atsisveikinom su draugais, su dėde ir teta, ir išėjom į lauką. Buvo labai tamsu, bet dar netaip vėlu pagal laiką.Taigi, kai mes priėjom prie savo mašinos, ir įsėdom į ją, brolis, Jurijus, pasiūlė nuvažiuoti į Ozą, į X planetą pažaisti. Mes pajudėjom iš vietos, kadangi tėtis užvedė mašiną.Tėtis vairavo, o brolis rodė kelią, kaip važiuoti, ir kur važiuoti. Pagaliau mes atvykom prie Ozo. Tėtis davė Jurijui pinigų žaidimams ir mes išlipom iš mašinos. Mes ėjom tokie patenkinti, juokavom pakeliui į Ozą, jau pradėjom išsivaizduoti, kaip mes žaisim ten. Tačiau priėję Ozą, patraukę už durų rankenos supratom, kad Ozas uždarytas. Brolis buvo nustebęs, vis sakydavo, kad kai jis žiūrėjo internete tos dienos Ozo programą,ten buvo parašyta, kad X planeta dirbs tą dieną. Mums nieko nebeliko, kaip grįžti prie mašinos. Valėra paskambino tėvam, ir pasakė, kad mes grįžtam, kad Ozas uždarytas ir mums nepavyko patekti į X planetą. Atėję prie mašinos mes pamatėm, kad mama sėdi mašinoj, o tėtis bando užvesti mašiną. Akivaizdu, kad tėčiui nelabai sekėsi užvesti mašiną. Mama pradėjo nervuotis, nervuodama tuo pačiu ir tėvą. Ji nervavosi dėl to, kad mes, norėdami važiuoti namo, užsimanėm dar nuvykti į X planetą. Paskui broliai pasiūlė paprašyt ko nors, kad padėtų užvesti mašiną, pavežėjus už troso.Tačiau ir tai nepadėjo. Pirmas žmogus, kuris mums sutiko padėti pabandė užvesti mąšiną su kažkokiais specialiais įrankiais, viskas buvo veltui, antras žmogus sutiko pavežėt su trosu, tačiau tik padėjo išvežti mašiną iš stotelės. Visą tą laiką mama nervinosi, ir rėkdavo ant Ilijaus, mažiausio mano broliuko. Akivaizdu, mašina sustreikavo. Aš tai supratau, tačiau išlikau rami, kadangi galvojau, kad Viešpats padės mums išsikapstyti iš šitos situacijos.Tuo metu aš galvojau apie Viešpatį ir apie savo mylimąjį, taigi man buvo ramu. Kadangi buvo lietingas oras, ir labai lijo broliai labai sušlapo. Padėdami tėčiui užvesti mašiną jie išlipdavo iš mašinos ir stumdydavo mašiną karts nuo karto. Lėtai-lėtai, tačiau mes vis dėl to judėjom link namo, kuriame gyveno draugai. Mama jau pradėjo ruošti kalbą, kurią ji pasakys draugams, kai mes atvyksim pas juos. Tačiau, kai mes jau buvom netoliese jų namų, eilinį kart sustojus mašinai, tėtis paklausė:"Tai jūs norit važiuoti pas draugus, ar namo?"Mama iškart atsisakė važiuoti namo, broliai taipogi nusprendė eiti pas draugus, jie buvo sušlapę, jiems reikėjo apdžiūti. Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė daiktus ir išėjo pas draugus, iki draugų namų buvo likę nelabai daug kelio, taigi galima buvo ir daeiti. Mašinoj likom tik mes su tėčiu.Tėtis manęs paklausė: "O tu vis dar nori važiuoti namo?" Aš atsakiau :" Taip, ir dar šiandien būsiu namuose."Tėtis atsakė: "Gerai, aš taip pat tikiu, kad mes šiandien atvažiuosim namo su Dievo pagalba. Tegul Dievas padės mums pasiekti namus."

Jis užvedė mašiną,ir mes pajudėjom iš vietos. Jis pasakė:"Tegul jie(mama ir broliai) mėgaujasi komfortu ir skanumynais, o mes su tikėjimu važiuosim namo."Mūsų kelione užtruko ilgai. Mums teko prastovėti degalinėje iki 3čios valandos ryto, kol geri žmonės sutiko mums padėti ir pavežėjo mus iki Prienų, tempdami mūsų mašiną su trosu. Dėkui Dievui, kad trosas trūko pačiuose Prienuose, o galutinai trūko prie mūsų garažo.Tų žmonių šeima buvo panaši į mūsų, mašinoje sėdėjo tėvas su mama ir dukra, panašaus amžiaus, kaip ir aš. Aš labai buvau jiems dėkinga, kad jie pavežėjo mus iki pat Prienų. Pasirodo, jie važiavo į Kauną, taigi aš parodžiau, kaip per Prienus galima išvažiuoti į Kauną. Merginos tėvo žodžius :"Mes jums padedam, ir tikiuosi jūs taip pat, kada nors mums padėsit." aš įsiminiau labai aiškiai, nors aš ir taip linkusi visiems padėti, kam tik prireiks mano pagalbos. Aišku, parodyti kelią iki Kauno per Prienus nelabai reikšminga pagalba, galima netgi neskaityti jos už pagalbą. Kitą kartą aš jiems padėsiu labiau reikšminga pagalba.

Kantrybė

Mes dažnai sakom,kad kas nors būtų kantrus, norim būti patys kantrūs, tačiau niekaip nesigauna būti kantriems. Sekmadienį pastorius mums kalbėjo apie kantrybę, jis mums aiškino,kaip reikalingas kantrumas žmogui ir iš tikrųjų žmonėms labai reikia kantrumo. Mes būnam labai nekantrūs nežymiose situacijose, o ką jau kalbėti apie kantrybę laukiant Viešpaties. Mes nemokam kantriai laukti Viešpaties, menkose situacijose labai susierzinam, arba užpykstam, tokia žmogaus savijauta, ir pasireiškimas labai nepatinka Viešpačiui.Taigi reikia būti atidiems, kad mumyse nepasireikštų blogosios žmogaus savybės.

Šlovinimas Kauno EKB bažnyčioje.

Neseniai mes buvom Kauno Bažnyčioje, kur buvo atvažiavęs orkestras. Mes kartu šlovinom giesmėmis Viešpatį, grojant pučiamųjų orkestrui. Man labai patiko šlovint Viešpatį. Man patinka šlovint Viešpatį. Noriu Jį šlovint visada. Orkestro vadovas paliudijo, kaip susiformavo orkestras. Mama nufilmavo orkestrą ir nufotografavo. Pagalvojau įdėt šias nuotraukas į blogerį. Foto - Dievo šlovinimas bažnyčioje. Mes šlovinom Viešpatį su dideliu džiaugsmu. Dėkojom Dievui, garbinom Jį džiūgaudami Jo pergale, Jo prisikėlimu. Labai buvo įspūdingas šlovinimas. Mano siela džiūgavo dainuodama Dievui. Labai nuostabi diena. Gaila, bet mes nepasilikom pabendraut su orkestro nariais ir vadovu. Tėvas nelabai norėjo pasilikt šioj bažnyčioj, mama nenorėjo, todėl, kad beveik visos moterys po šlovinimo išsiskirstė.Tėtis pasakė, kad paėmė vizitinę iš orkestro vadovo, kad jam tai svarbiausia. "Paskui, jei išeis,susisieksim su juo." Pasakė jis. Taigi pabendraut spėjau tik truputi. Pasisveikinau su visais draugais. Tą dieną buvo atėjus ir Sandra. Labai malonu buvo matyt ją. Neišėjo pabendraut su draugais, nes teko po šlovinimo išvažiuot. Buvo labai liūdna, kad neišėjo pabūt su Davydu ir pabendraut. Išvažiavau su liūdesiu.

Šiandien paklausiau šios dainos, ir pagalvojau: "Reiktų ją čia įdėt."Labai faina daina.